Dau­ge­lis žmonių, ne­tgi tie, ku­rie mąsto apie savo gyvenimo pabaigą, ig­no­ru­oja amžinybės klausimą. Amerikiečių aktorė Driu Be­ri­mor (Drew Barrymore) vaikystėje at­liko pagrindinį vaidmenį fan­tasti­ni­ame filme „E. T. At­ei­vis“. Su­lau­kusi dvi­de­šimt aštuonerių metų (g. 1975), ji pareiškė: „Jei nu­mir­siu ank­sčiau nei mano katė, tai tegu ji suėda mano pe­le­nus. Tu­omet aš bent jau to­liau gyvensiu savo katėje.“ Argi ne bai­sus toks sup­ra­timo neturėjimas ir trum­pa­re­giš­ku­mas mir­ties at­žvil­giu?

Į Jėzų kreip­da­vosi daug žmonių – daž­ni­au­siai dėl žemiškų problemų:
•    De­šimt raupsuotųjų norėjo pa­sveikti (Lk 17,13).
•    Ak­lieji norėjo praregėti (Mt 9,27).
•    Vie­nas žmo­gus tikėjosi pa­gal­bos spren­dži­ant ginčą dėl pa­li­kimo (Lk 12,13-14).
•    Fa­ri­zie­jai atėjo su klas­tingu klau­simu, ar turi mokėti mo­kes­čius Ro­mos cie­so­riui (Mt 22,17).

Tik ke­le­tas žmonių atėjo pas Jėzų, norėdami su­ži­noti, kaip pa­tekti į dangų. Vie­nas tur­tin­gas jaun­uo­lis kreipėsi į jį su klau­simu: „Ge­ra­sis mokytojau, ką tu­riu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 18,18). Jam buvo atsakyta: pa­rduok viską prie ko pri­si­ri­šusi tavo šir­dis, ir sek pa­skui Jėzų. Ka­dangi jis buvo la­bai tur­tin­gas, atmetė šį patarimą ir atsisakė dan­gaus. Buvo ir tokių žmonių, ku­rie dan­gaus iš­vis neie­škojo, bet, susitikę su Jėzumi, susimąstė apie tai. Zac­hie­jus la­bai troško pamatyti Jėzų. Ta­čiau jis su­rado dau­giau nei tikėjosi: Jėzui be­sis­ve­či­uo­jant jo na­mu­ose, taip sa­kant prie ka­vos pu­ode­lio, Zac­hie­jus su­rado dangų. Jėzaus iš­vada: „Į ši­uos na­mus ši­an­dien atėjo išganymas” (Lk 19,9).

Kaip su­rasti dangų?

Ap­iben­dri­nant ga­lima pasakyti:

•    Dan­gaus karalystė ran­dama vieną konkrečią dieną. Tai svarbu ži­noti, nes ir Jūs, mie­las skaitytojau, ši­an­dien turėsite galimybę gauti dovanų amžiną gyvenimą pas Dievą.
•    Dan­gaus karalystė įgyjama ne už ge­rus dar­bus ar nu­opel­nus.
•    Dan­gaus karalystę ga­lima su­rasti vis­iš­kai ne­pa­si­ru­ošus.

Mūsų as­me­ni­nis sup­ra­ti­mas, kaip pa­tekti į dangų, bus vis­iš­kai klai­din­gas, jei ne­si­rems tuo, ką sako Die­vas. Vie­noje dai­noje apie savo karjerą užbaigusį cirko klouną yra to­kie žo­džiai: „Jis tik­rai pa­teks į dangų, nes žmonėms jis suteikė daug dži­aug­smo.“ Viena tur­tinga mo­te­ris pastatė vargšų na­mus, ku­­riuo­se ne­mo­ka­mai galėjo gyventi dvi­de­šimt moterų – su vie­nin­tele sąlyga: jos turėjo įsipareigoti kas­dien vieną valandą mel­stis už turtuolės sie­los išganymą.

Ta­čiau koks gi tas tik­ra­sis ke­lias į dangų?

Norėdamas du­oti aiškų atsakymą, Jėzus pa­pa­sa­kojo palyginimą. Luko evan­ge­li­joje 14,16 jis kalba apie žmogų (Dievo me­ta­fora), ku­ris ren­gia didelę puotą (dan­gaus me­ta­fora) ir išsiuntinėja var­di­nius pa­kvie­ti­mus. Ta­čiau pakviestųjų atsakymai buvo nuviliantys: „Tu­omet jie visi kaip vie­nas pradėjo atsikalbinėti. Vie­nas jam tarė: ‘Nu­si­pir­kau dirvą’. Vėl ki­tas sakė: ‚Pir­kau pen­kis jun­gus jaučių’. Tre­čias tarė: ‚Ve­džiau, todėl ne­ga­liu atvykti.’” (Lk 14,18-20). Jėzus už­bai­gia palyginimą pu­otos šei­mi­ninko spren­dimu: „Sa­kau jums, - nė vie­nas iš anų kviestųjų žmonių ne­ra­gaus mano vaišių” (Lk 14,24). Iš to matyti, kad dangų ga­lima laimėti arba pra­rasti. Tai prik­lauso nuo to, ar kvie­ti­mas bus pri­im­tas ar at­mes­tas. Pa­prasta? Iš­ties! Daug žmonių ne­pa­teks į dangų – ne dėl to, kad ne­ži­nojo ke­lio, o dėl to, kad ka­daise atsisakė pa­kvie­timo.

Šie trys palyginime mi­nimi asmenys nėra tei­gi­amas pavyzdys mums, nes jie atsisakė pa­kvie­timo ir neatvyko į puotą! Ar pu­ota dėl to neįvyko? Ne! Sužinojęs apie atsisakymą atvykti, šei­mi­nin­kas išsiuntinėjo daugybę pakvietimų. Ta­čiau šįkart tai ne­buvo aukso raidėmis parašyti pa­kvie­ti­mai. Ne, tai buvo pa­pras­tas kvieti­mas: „At­ei­kit!“. Kiek­vie­nas priėmęs šį kvietimą buvo pa­so­din­tas prie vaišių stalo. Kas įvyko to­liau? Žmonės atėjo – ne vie­nas ki­tas, o bū­riai žmonių. Po ku­rio laiko pu­otos šei­mi­nin­kas padarė išvadą: dar yra laisvų vietų! Tada jis paliepė savo tar­nams: „Eikite ir kvies­kite to­liau vi­sus!“

Čia aš norėčiau pritaikyti šį palyginimą mums, ka­dangi jis tik­sliai at­spindi mūsų šiandieninę situaciją. Dan­guje dar yra laisvų vietų, todėl Die­vas nori mums pasakyti: „At­eik, už­si­imk savo vietą dan­guje! Būk pro­tin­gas ir užsisakyk sau vietą amžinybėje! Ši­an­dien!“

Dan­gus yra ne­ap­sa­ko­mai gra­žus, ir todėl Vieš­pats Jėzus lygina jį su di­dele pu­ota. Pir­mame laiške ko­rin­tie­či­ams (1 Kor 2,9) sa­koma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmo­gui į mintį neatėjo, tai paruošė Die­vas tiems, ku­rie jį myli.“ Nie­kas, ab­soli­učiai nie­kas ši­oje žemėje nė iš tolo neprilygsta dan­gui. Ten neišpasakytai gražu! Dan­gaus netu­rime jo­kiu būdu pra­ži­op­soti, nes jis la­bai bran­gus. Jėzus, Dievo Sū­nus, atvėrė mums dan­gaus var­tus. Jam tu­rime būti dėkingi, kad ten pa­tekti da­bar taip pa­prasta. Vis­kas prik­lauso nuo mūsų noro. Tik tas, ku­ris yra toks kvai­las kaip tie trys palyginime mi­nimi vyrai, gali atsisakyti pa­kvie­timo.

Išgelbėjimas – per Viešpatį Jėzų

Apaštalų darbų 2,21 parašyta: „Kiek­vie­nas, ku­ris šauk­sis Vieš­pa­ties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai es­mi­nis Nau­jojo Testa­mento teiginys. Filipų kalėjime ben­drau­da­mas su prižiūrėtoju, Pa­ulius pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Ši ži­nia yra la­bai trumpa, ta­čiau ra­di­kali ir kei­či­anti gyvenimą. Tą pačią naktį kalėjimo prižiūrėtojas atsivertė į Jėzų.

Nuo ko gelb­sti Jėzus? Tai svarbu ži­noti. Jėzus gelb­sti nuo ke­lio, ve­dan­čio į amžiną prakeikimą, pragarą. Bib­lija sako, kad tiek dan­guje, tiek ir pra­gare žmonės bus am­ži­nai. Skir­tu­mas tas, kad pra­ga­ras – bai­sus, o dan­gus – nu­osta­bus. Tre­čios vie­tos, kurią būtų ga­lima pa­si­rin­kti, nėra. Praėjus pen­ki­oms minutėms po mir­ties, nie­kas negalės pasakyti, kad su mir­timi vis­kas bai­gi­asi. Jėzaus as­muo ap­spren­džia viską. Kur mes pra­lei­sime amžinybę, prik­lauso nuo vieno vie­nin­te­lio as­mens: Jėzaus - ir mūsų santykio su Juo!

Skaitydamas pa­skai­tas Len­ki­joje, ap­si­lan­kiau bu­vu­si­oje Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykloje. Tre­či­ojo Reicho lai­kais (An­trojo pa­sau­li­nio karo metu) ten dėjosi bai­sūs dalykai. 1942-1944 me­tais virš 1,6 mi­li­jono žmonių, dau­gi­au­sia žydų, čia buvo nunuodyti du­jo­mis ir po to su­de­ginti. Lite­ra­tū­roje ši vieta va­di­nama „Auš­vico pra­garu”. Apie šį apibūdinimą aš mąsčiau, apžiūrėdamas dujų kamerą, ku­ri­oje vienu kartu buvo nu­žu­doma 600 žmonių. Koks neįsivaizduojamai bai­sus dalykas! Ta­čiau ar tik­rai tai ga­lima va­dinti pra­garu?

Dujų ka­me­ras mes galėjome apžiūrėti tik todėl, kad 1945 me­tais šis si­au­bas pasibaigė. Da­bar kon­cen­tra­ci­jos stovyklą ga­lima lais­vai apžiūrėti, žmonės čia ne­be­kan­ki­nami ir ne­be­žu­domi. Auš­vico dujų ka­me­ros buvo nau­do­ja­mos tik tam tikrą laiką. Ta­čiau Bib­li­jos pra­ga­ras yra am­ži­nas.

Mu­zie­jaus fojė mano dėmesį patraukė pa­veik­slas, ku­ri­ame pa­vaiz­du­otas nukryžiuotas Kris­tus. Kaž­kas iš kalinių nagu sie­noje išbraižė Nukryžiuotąjį - savo viltį. Šis me­ni­nin­kas žuvo dujų ka­me­roje. Ta­čiau jis pa­ži­nojo savo Gelbėtoją. Jis mirė bai­sioje vie­toje, ta­čiau dan­gaus var­tai jam buvo at­viri. O pa­te­kus į pragarą, apie kurį Vieš­pats Jėzus la­bai aiš­kiai įspėja Nau­ja­jame Testa­mente (pvz., Mt 7,13; Mt 5,29-30; Mt 18,8), iš jo neįmanoma nei pabėgti, nei kaip ki­taip išsigelbėti. Prie­šin­gai nei Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykla, pra­ga­ras vei­kia am­ži­nai, jo neįmanoma apžiūrėti.

Ir dan­gus yra am­ži­nas. Tai vieta, į kurią Die­vas mus nori at­vesti. Tad priim­kite pakvietimą į dangų. Šaukitės Vieš­pa­ties vardo – taip Jūs užsisakysite sau dangų! Kartą po pa­skai­tos prie manęs priėjo viena mo­te­ris ir su­si­jau­di­nusi paklausė: „Argi ga­lima dangų užsisakyti - lyg kelionių bi­ure?!” Aš at­sa­kiau tei­gi­amai: „Kas ne­už­si­sako, tas ne­pa­sieks savo tik­slo. Juk jei no­rite skristi į Ha­va­jus, Jums rei­ka­lin­gas lėktuvo bi­lie­tas, ar ne?” Ji atsakė: „Bet už bilietą rei­kia mokėti!“ „Taip, ir už bilietą į dangų rei­kia sumokėti! Ta­čiau kaina yra to­kia didelė, kad nie­kas iš mūsų nepajėgus tiek sumokėti - mūsų nuodėmė yra kli­ūtis. Die­vas ne­tole­ru­oja nuodėmės dan­guje. Žmo­gus, ku­ris nori po mir­ties amžinybę pra­leisti dan­guje, turi būti iš­va­du­otas nuo kaltės. Tai padaryti gali tik nuodėme nesusitepęs as­muo, ir šis as­muo – Jėzus Kris­tus. Tik Jis yra pajėgus apmokėti šį bilietą. Ir Jis jau sumokėjo – savo krauju, savo mir­timi ant kryžiaus.”

O ką tu­riu daryti aš, kad pa­tek­čiau į dangų? Gelb­stin­tis Dievo pa­kvie­ti­mas yra skir­tas ir mums. Ne viena Bib­li­jos eilutė ra­gina mus re­agu­oti į Dievo kvietimą:

•    „Pa­sis­ten­kite įeiti pro ank­štus var­tus!“ (Lk 13,24).
•    „At­si­ver­skite, nes pri­si­ar­tino dan­gaus karalystė!“ (Mt 4,17).
•    „Įeikite pro ank­štus var­tus, nes er­dvūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pražūtį, ir daug juo einančių. Ko­kie ank­šti var­tai ir koks si­au­ras ke­lias į gyvenimą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­randa” (Mt 7,13-14).
•    „Pa­gauk amžinąjį gyvenimą, ku­riam esi pa­šauk­tas” (1 Tim 6,12).
•    „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31).

Tai – ne tik iš miego žadinantys, širdį persmelkiantys perspėjimai, bet ir rimti, ryžtingi primygtinio kvie­timo žo­džiai. Todėl pa­siel­gsime nu­osek­liai, į kvietimą dan­gun atsakydami malda. Ši malda galėtu skambėti maž­daug taip:

„Vieš­pa­tie Jėzau, ši­an­dien aš per­skai­čiau, kad tik per Tave ga­liu pa­tekti į dangų. Aš norėčiau būti su Ta­vimi dan­guje. Todėl išgelbėk mane nuo pra­garo, ku­rio aš nu­si­pel­niau dėl visų savo kalčių. Aš sup­ra­tau, kad Tavo meilė man to­kia stipri, kad Tu mi­rei už mane ant kryžiaus ir bu­vai nu­baus­tas už mano nuodėmes. Tu ma­tai visas mano kal­tes – nuo pat vaikystės. Tau ži­no­mos visos mano nuodėmės – ir tos, ku­rias aš da­bar at­si­menu, ir tos, ku­rias jau se­niai už­mir­šau. Tu pažįsti mano širdį. Prieš Tave aš esu kaip at­ver­sta knyga. Toks, koks esu, ne­ga­liu at­eiti pas Tave į dangų. Pra­šau Tavęs at­leisti mano nuodėmes, dėl kurių aš gaili­uosi iš visos šir­dies. At­eik į mano gyvenimą ir at­nau­jink jį. Padėk man atsikratyti visko, kas Tavo akyse yra ne­tei­singa, ir do­va­nok man savybes, ku­rias Tu lai­mini. At­verk man Tavo žodį – Bibliją. Padėk man sup­rasti, ką Tu nori man pasakyti, ir duok man paklusnią širdį, kad galėčiau daryti tai, kas Tau pa­tinka. Nuo šiol Tu esi mano Vieš­pats. No­riu sekti pa­skui Tave. Parodyk man kelią, ku­riuo tu­riu eiti vis­ose gyvenimo srityse. Dėkoju Tau, kad iš­klau­sei mane, kad nuo šiol ga­liu va­din­tis Tavo vai­kas ir kad bū­siu pas Tave dan­guje. Amen.”

prof. techn. m. dr. Werner Gitt

{vmproduct:id=365}

• Kas yra Kūrėjas?